Doc. / tyrėjas dr. Oleksandr Kalnychenko

Charkivo valstybinis V. Karazino vardo universitetas / Motiejaus Belo universitetas Banska Bistricoje (Ukraina / Slovakija)

Oleksandr Kalnychenko – Charkivo valstybinio V. Karazino vardo universiteto Mykolos Lukash’o vardo vertimo studijų katedros docentas (Ukraina) ir Motiejaus Belo universiteto Banska Bistricoje (Slovakija) Slavų kalbų katedros tyrėjas. John’o Benjamins’o leidyklos leidžiamos serijos „Handbook of Translation Studies“ („Vertimo studijų vadovas“) ukrainietiškosios serijos internetinės ir spausdintos versijų projektų vadovas ir bendrasudarytojis, vertėjų rengimo metodinės medžiagos rinkinių „Protey“ ir „Novyi Protey“ vyriausiasis redaktorius. Jis yra publikavęs per 130 knygų skyrių ir straipsnių, parašęs per dešimtį mokomųjų priemonių, sudaręs (vienas ar kartu su kolegomis) naujus Oleksandr’o Finkel’io, Volodymyr’o Derzhavyn’o, Mykolos Lukash’o ir Hrihirii’aus Maifet’o darbų leidimus. Jis yra XX a. III ir IV dešimtmečio pradžios Ukrainos vertimo minties antologijos („Anthology of Ukrainian Translation Thinking of the 1920s-early 1930s“) sudarytojas ir trisdešimt dviejų grožinių knygų vertėjas.

Ideologinės slinktys Ukrainos pervertimų politikoje

Pranešime gilinamasi į ideologinius motyvus, paskatinusius imtis pervertimų / naujų vertimų Ukrainoje trimis esminiais istoriniais periodais. Iš šių motyvų analizės matome, kad vertimu buvo naudojamasi kaip kontrolės įrankiu, bet kartu tai buvo ir tam tikras kultūrinio pasipriešinimo būdas. Pirmoji pervertimų / naujų vertimų banga Ukrainoje kilo 1933–1935 m., kai sovietų režimas visas ne rusų nacionalizmo išraiškas priskyrė sąjunginei grėsmei. Ukrainos spaudoje įsiplieskė kampanija prieš „nacionalistiniu sabotažu“ kaltinamus Ukrainos vertėjus, lėmusi plačiai pasklidusią politinių ir grožinių vertimų, kurie dabar turėjo atitikti rusų kalbos normas ir sovietų ideologiją, reviziją. Nauji vertimai ir pervertimai tapo rusifikacijos, ukrainiečių identiteto slopinimo ir kultūros produkcijos centralizavimo mechanizmu.

Antroji pervertimų / naujų vertimų banga kilo per Chruščiovo atlydį šeštuoju dešimtmečiu ir truko iki aštuntojo dešimtmečio pradžios. Tuo metu buvo perleisti reabilituotų trečiojo dešimtmečio vertėjų pataisyti vertimai – tai buvo sąmoninga kultūrinės tapatybės atkūrimo pastanga. Vienas ryškiausių pavyzdžių – 12 tomų Jack’o London’o rinktiniai raštai (1969–1972): tai buvo naujas buvusių 30 tomų laidos perleidimas, rodantis atgijusį susidomėjimą priešsovietiniais vertimais.

Tačiau 1991 m. Ukrainai atgavus nepriklausomybę nauja pervertimų / naujų vertimų banga nekilo. Paskutiniuoju XX a. dešimtmečiu išėjo gerokai mažiau vertimų į ukrainiečių kalbą, nes leidėjai teikė pirmenybę didesnę paklausą rinkoje turėjusiems leidimams rusų kalba. Tikra nauja pervertimų / naujų vertimų banga kilo tik po Oranžinės revoliucijos, kintant vertimo normoms ir augant pastangoms atkurti cenzūruotų leidinių turinį.

Žvelgdami į šias tris bangas matome, kad jos kilo veikiant sudėtingai kalbos, ideologijos ir Ukrainos tautinio identiteto sampynai. Pervertimų / naujų vertimų leidyba atspindėjo kintančias politines dienotvarkes, kartais tapdama priespaudos priemone, o kartais – galimybe atgauti kultūrinį suverenitetą.

Pagrindiniai pranešimai bus verčiami iš anglų kalbos į lietuvių kalbą.